BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip Rimas grūdinosi

Parašė troy | 2010-02-16 16:47

Rimas tarnavo desantininku ir kai grįžo nutarė likti tokiu pat kietu. Gyveno Žvėryne, tai kas rytą bėgdavo nuogas iki pusės( buvo raumeningas) iki Neries. Neryje pasinerdavo kelis kartus ir paplaukiodavo šiek tiek. Vasarą jis ramiai bėgiojo. Rudenį irgi. Ir net žiemos pradžią sutiko ramiai bėgiodamas nuogas iki pusės.

Vieną labai stipraus šalčio žiemą Nerį surakino ledas. Rimas nepasidavė. Kas rytą bėgdavo iki Neries, bet net savo raumeningomis rankomis negalėjo perplėšti ledo.

Toliau pačio Rimo pasakojimas:

- Nebesportuoju. Milicija man uždraudė sportuoti. Kas rytą ramiai sau bėgdavau ir kas rytą jie atvažiuodavo manęs areštuoti. Dažnai atvažiuodavo ir greitoji.

Kas per velniava? Kodėl žmogui negalima pasportuoti. Net ir tarybinėje šalyje sportas juk skatinamas. Juolab grūdinimasis.

Tada įsivaizduokite. Žiemos rytas. Termometras už lango rodo minus penkiolika. Jūs žiovaudamas žvelgiate por langą. Ūmai ramioje Žvėryno gatvelėje pasigirsta garsus šnopavimas. Kažką ritmingai ūkčiodamas gatvele bėga šerkšnotas raumenų kalnas, iki pusės nuogas ir su blizgančiu kirviu rankoje.

- Rimai, o kirvis kam????

- Eketę prasikirsti. Juk Neryje visada pasineriu kelis kartus.

Ramūs Žvėryno gyventojai pamatę šį sportišką vaizdelį iškart paskambindavo milicijai ir greitajai. Kiekvienas. Net kuris niekada gyvenime neskambindavo.

 

Rimas niekaip nesuprato kodėl.

Rodyk draugams

Ču upės slėnis

Parašė troy | 2010-02-16 16:46

Aišku Ču tai ne Kalifornija ir net ne Nevada. Bet …kaip čia gražiau išsireiškus… ten augo prieš 20 metų (manau ir auga iki šiol) krūvos laukinių augalų, nuo kurių buvo sukeliami įvairūs orientavimosi erdvėje sutrikimai. Toliau vadinsime juos paprastai - augalais.

Taigi kartą mes ten atsidūrėme su Daliumi. Kirgizas mus pavežė ir pasakė, o juk lietuvių čia visas batalionas. Ir tikrai. Prie kareivinių tvoros ten tarnaujantiems lietuviams privalėjome pasakoti kaip ten Lietuva, Tauro ragas, futbolas, Vilniaus „Žalgiris”. Tada kaip tik buvo „Žalgirio” fantastinis pakilimas. Kareiviams mes patikome ir jie suorganizavo išvyką į bataliono kiaulių fermą. Karininkų maisto pagerinimo tikslais du lietuviai tupėjo priekalnėse ir augino kiaules. Kiek supratome tai buvo visai slaptas objektas. Bet geras. Dabartiniais laikais ko gero suvokiu, kad ne tik kiaulės ten buvo auginamos, bet anuo pitekantropinės jaunystės metu versija apie kiaulių auginimą mums tiko. Prisigėrėme su kiaulių fermeriais siaubingo kirgiziško vyno. Dainavome „Ant kalno mūrai” ir „Paduok sesule kardą”. Daina sklido plačiai per Centrinės Azijos naktį iki pat Issyk Kulio ežero, nors klausą turėjo tik vienas. Bet jis sakė - vyrai - labai gerai. Kareiviai pažadėjo rytą bus dar geriau. Paklausėme kas bus rytą, o jie atsakė bus labai gerai.

Rytą paėmėme kelis senus laikraščius ir nukebnojome link ūkinio pastato griuvėsių netoliese. Labiau išsilavinęs kareivis dūrė pirštu į tankius patvorio sąžalynus ir tarė:

- Nū, atpažįstate augalą? Keruakas, kelyje?

Buvome skaitę… štai po tokius krūmynus išsirengę nuogai hipiai bėgiodavo po kaitria saule. Tada nuskusdavo nuo kūno gautą masę. Ir prašau - puikiausi sąmonės sutrikimai.

Mes nuogi nebėgiojome. Pakako nuo apačios iki viršaus kelis kartus perbraukti delnais krūmą. Ir tada skutome tamsią masę kaip plasteliną nuo pajuodusių delnų į laikraščius. Priskutome bent kelis rutuliukus…

Visa priekalnė buvo pilna tokių krūmynų. Bet kareiviai nerekomendavo ilgiau užsibūti ar eiti kur toliau. Visi krūmynai kažkam priklausė. Ir mirti galėjai Ču slėnyje lengvai kaip ašara ant įkaitusios keptuvės. Taip ir pasakė.

Valdžia gaudė tokius niekadėjus kaip mus. Kareiviai perspėjo bent savaitę nerodyti niekam delnų. Neleisti uostyti jokiems šunims. Delnai neatsiplovė. Išdavikiškai visose gyvenimo ir meilės linijose visą savaitę iki pat Bucharos juodavo augalo syvų likučiai. Trinėme benzinu ir smulkiu smėliu. Tada oi kaip pasigailėjome kad rankelės baltos.

Bet mūsų kelionių angelas mus išvežė tada be jokių kliūčių iš slėnio, iš Azijos ir iki pat namų. Dalius taip ir parsivežė plastiliną įvyniotą į sidabriuką bate iki Vilniaus. Kelioninis kojų dvokas puikiausiai apsaugojo nuo uoslių šunų. Bet mano galva kelionių angelas labiau nei dvokas. Nes būti tokiais pridurkais gebėjome tik mes. Ir tai tik ankstyvoje jaunystėje…

Rodyk draugams

Iš moterų enciklopedijos: tingaus vyro pranašumai

Parašė troy | 2010-02-16 16:44

Nepatyrusių moterų sluoksniuose vis dar sklando žalingas įsitikinimas, kad vyras privalo būti energingas, darbštus ir veiklus. Atsipeikėkite , naiviosios moteriškės.
Geriausias vyras yra tingus. Aišku nėra geresnio kaip miręs vyras, kuris paliko gerą palikimą. Bet iš gyvų tai tingus.

1. Tingus vyras vos parsivelka iš darbo namo ir iš ten jau niekur nebepajuda. Nebent alaus į parduotuvę. Energingas vyras gi taip ir taikosi pažeisti maršrutą: namai - darbas -namai. O pažeidęs daro velniai žino ką…

2. Energingas vyras per savo gyvenimą įsteigia bent šešis savo verslus ir kaip liudija statistika blogai baigiasi 90 procentų naujų verslų, tai yra visi šeši energingo vyro verslai žlunga. Tai vėl bėdos ir ašaros.

3. Tingaus vyro akys yra apsinešę specialiu antomoterišku valkčiu ir kitų moterų jis beveik nepastebi. Energingo gi žiba ir laksto per visus konkurenčių nelygumus ir kartais tai baigiasi energingais veiksmais neoficialioje aplinkoje. Ar to jums reikia?

4. Net jei yra kažkokių veiksmų noras lovoje, tai tingų vyrą galima privesti padirbėti. Ir net lovoje. Jis tiesiog tingės priešintis.

5. Tingaus vyro namai bei mašina bus remontuojami meistrų-auksarankių ir todėl atrodys geriau, negu darbštaus vyro „pasidaryk pats” namai ar mašina. Tingus vyras bus priverstas uždirbti daugiau, kad galėtų samdytis gerus meistrus ir pats nieko nedaryti. Netgi gal nupirks automobilį ir žmonai, kad tik ji galėtų pati pavažinėti kur reikia jai.

Rodyk draugams