BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viktoras - didelis iššūkis

Parašė troy | 2006-05-27 07:37



Viktoras labai stipriai abejojo ar šiandien jam verta eiti pasivaikščioti laukan.
Toks mažas nedidelis žmogelis su didelėmis ausimis amerikonišku akcentu pasakė, kad Viktoras – labai didelis iššūkis. Tas žmogelis pasakė tai prie didelio stalo padengto gražia balta staltiese ir padengta Westwood stalo indais. Prie stalo sėdėjo Mykolas, Kubiliokas, abu Artūriukai ir visi pritarė, taip , Viktoras labai didelis iššūkis . Petriukas išdrįso papildyti:
- Viktoras labai labai didelis iššūkis.
Nedidukas žmogelis su didelėmis ausimis palinksėjo pritardamas. Mykolas pagalvojo, šustras tas Petriukas…. bet po pasisėdėjimo nubėgo pas kaimelio bibliotekininkę pasitikslinti ką reiškia tas „didelis iššūkis“. Bibliotekininkė atsakė, kad negali duoti spaudos ir parodė akimis į išbalusį Viktorą.
Viktoras nuo stalo pakilo nematydamas kelio ir baltut baltutėlis. Tie žmogeliai prieš du metus labai dideliu iššūkiu vadino Sadamą Huseiną….
Mykolas nieko nepasakė. Tik žiūrėjo Viktoro pavymui. Viktoras ėjo skersas , kojas dėjo kreivai lyg su Vlado Drakulos kuolu užpakalyje….

Rodyk draugams

Buki lietuviukai

Parašė troy | 2006-05-27 07:35



Viktoras gražiai gutalinu išsiblizgino batus. Batai žibėjo kaip rajkomo sekretoriaus ZIMas per Gegužės 1-ąją. Viktoras krenkštelėjo patenkintas – ech kad matuška matytų. Ir išėjo į mokyklą pasveikinti vaikų su naujos panelės mokytojos atvykimo proga.
Vaikai išsirikiavo liniuote ir maža mergaitė su didesniu už ją bantu plaukuose pasveikino geradarį tokiomis savos kūrybos eilėmis:
- Mums jau saulė šviečia
Džiaugtis vaikus kviečia
Dėdė Archangelskietis
Viktoras gerietis ….
Viktoras krenkštelėjo ir padėkojo vaikams . Bet pasakė mažą pastabėlę – Archangelsko miesto gyventojas taip nesivadina. Vaikai tad spėliojo:
- Archangelčanas?
- Archarovcas?
- Archangelecas?
- Archiarchijerecas?
- Muntianas – Inoplanetianas?

Čia jau ir Viktoras supyko. Joks jis ne inoplanetianas. Ir parodė mokytojai kumštį, kad iki vakaro šitie buki lietuviukai išmoktų kaip taisyklingai vadinasi Archangelsko miesto gyventojas.
Ilgą rudens vakarą sklido nedarnus vaikų , parklupdytų ant žirnių, choras:
- Archangelogorodcas, archangelo gorodcas, archangelo gorodcas…

O mažai poetei vis nesisekė surimuoti iš naujo eilėraščio pabaigą ir gaudavosi tik:
….dėdė archangelogorodcas
Lietuvoj inorodcas…

Rodyk draugams

Panelės mokytojos

Parašė troy | 2006-05-06 08:02

Panelės mokytojos


Vaikai stovėjo patvoriais nuliūdę. Ypač nuliūdę buvo berniukai. Panelė anglų kalbos mokytoja dėvėdavo rožinį peniuarą pirmadieniais, kreminės spalvos komplektėlį antradieniais, karrrdinaliai juodą trečiadieniais, peršviečiamą – ketvirtadieniais, žydrą – penktadieniais, dėl įvairovės šeštadieniais po pirties eidavo miegoti nuoga. Ir neturėjo užuolaidų. Tiesiog nebuvo pripratinta mamos. Todėl berniukai puikiai mokėjo anglų kalbą ir gailėjo panelės anglų kalbos mokytojos.
Turniškių moterys pletkino patenkintos. Viktoras jų išklausė, nes susirinko moterų balsus ir užbaigė tuos apatinių keitimus kas dieną. Nes jau ir jų diedai baudėsi mokytis anglų kalbos. Svajingai pastatytomis akimis pliurpdavo apie šiuolaikinių darbo sąlygų keliamus reikalavimus. Šiandien vietoj tos …./praleisime kelis žodžius/ turėjo atvykti nauja panelė rusų kalbos mokytoja.
Panelė rusų kalbos mokytoja išvirto iš Viktoro bričkos ir sušmėžavo jos storos šlaunys aptemptos storomis vilnonėmis kelnėmis iki kelių. Po to nusikeikė tris kartus. Ir vos atsistojusi nušlitinavo iki mokytojos kambario. Ji buvo girtutėlė. Panelės kelioninis maišas irgi išvirto iš bričkos. Jame buvo : skilęs stiklinis grafinas, storas medinis antspaudas, kokie trys kilogramai džiovintos voblos, vyro fotografija prie traktoriaus Stalinec Kazachijos stepėje, raudona skarelė, keli laikraščiai Pravda, milinė.
Berniukai ir diedai susižvalgė. Nieko gražaus jau jie kaime nebepamatys…

Rodyk draugams

Viktoras rašo laišką

Parašė troy | 2006-05-03 21:44













Viktoras rašo laišką



Vieną ankstyvo ir šilto rudens pusiaudienį Viktoras perėjo kaimą, kad visi pamatytų jo naujus raudonus šarovarus ir kažkokią nematytą stiklinę pūslę su tamsiu skysčiu teliuskuojančiu viduje pūslės. Visi suprato – kažkas bus.
Pasigirdo klaikus Viktoro žąsų gagenimas. Viktoras sukaitęs savo naujuose raudonuose šarovaruose vaikėsi savo žąsis ir rovė joms plunksnas. Turniškėnai apstojo Viktoro tvorą ir spoksojo kas dabar bus. Bet bus blogai - visi suprato, kai Viktoras ramiai pradėjo drožti žąsų plunksnas ir atidžiai apžiūrinėti kiekvieną prieš saulės šviesą – ar gerai nudrožtos. Keli net nubėgo pakviesti Mykolo. Na žinote jei ką…
Viktoro žmona išnešė į kiemą baltutėlę staltiesę, padėjo ant staltiesės vieną iš Gželės servizų. Dar padėjo riazanietiškų šaukštų. Apsižvalgė ar visi mato jų turtingumą. Mykolas matė, bet šaltakraujiškai nusispjovė pro tarpdantį.
Kaimo moterys nubėgo slėpti gyvulių ir vaikų.
Viktoras krenkštelėjo ir sėdosi prie stalo, mirkė žąsies plunksnas į tą paslaptingą pūslę ir ant baltutėlio lapo popieriaus pradėjo vedžioti raides net išlindusiu nuo stengimosi liežuviu.
Mykolas neištvėrė ir paklausė:
- Bene turkų sultonui laišką rašai?
- Kam reikia tam ir rašau. Ateis laikas ir sužinosi, - atsakė su honoru Viktoras.
Padėjo riebų tašką. Paseilėjo atidžiai voko kraštą , taip pat atidžiai užlipdė pašto ženklą bei voko kraštą . Ranka pridengęs dar užrašė adresą ir šypsodamasis kaip velnias įsikišo laišką į šarovarus. Po to išvažiavo miestelio link. Kaimas suošė nuo spėlionių kam adresuotas laiškas. Bet visi sutarė, kad nereikėjo Mykolui mušti Viktoro.
Mykolas nusispjovė ir nuėjo.
Vakare Kristina verkdama nuėjo pas Almą skolintis didelio kelioninio maišo. Mykolas dėjosi šiltus rūbus ir lašinius kalėjiman. Žinote kai raštingas žmogus surašo gerą laišką tai visko gali tikėtis….

_________________

Rodyk draugams